Psalmynas 107

₁„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

nes jo ištikimoji meilė amžina“.

₂Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji,

kuriuos jis atpirko iš vargo,

₃surinko iš svetimų šalių,

iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų.

₄Vieni klajojo dykumoje ir tyruose,

bet miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado.

₅Alkani ir ištroškę,

jie tik gyvastį nešiojo.

₆Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis gelbėjo juos iš bėdų,

₇vedė tiesiu keliu,

kol jie pasiekė gyvenamą miestą.

₈Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai,

₉nes jis patenkino trokštančius

ir alkstančius pripildė gėrybių.

₁₀Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje,

belaisviai skurde ir grandinėse,

₁₁nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius

ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.

₁₂Jų širdį sutramdė kančia,

jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų.

₁₃Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išvadavo juos iš bėdų,

₁₄išvedė juos iš niūriosios tamsos

ir sutraukė jų pančius.

₁₅Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai,

₁₆nes jis pralaužia vario vartus

ir sunaikina geležies velkes.

₁₇Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio

ir už savo kaltes turėjo kentėti.

₁₈Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti

ir buvo netoli mirties vartų.

₁₉Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išvadavo juos iš bėdų,

₂₀siuntė savo žodį jiems išgydyti

ir išgelbėti nuo pražūties.

₂₁Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai.

₂₂Teatnašauja bendravimo aukas

ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis.

₂₃Kiti plaukė laivais į jūrą

ir uždarbiavo didžiuose vandenyse.

₂₄Jie matė VIEŠPATIES darbus,

jo nuostabius veiksmus gelmėse.

₂₅Jam paliepus, kilo audros

ir sukėlė aukštas jūros bangas.

₂₆Jie kilo aukštyn ligi dangaus, nėrė žemyn į gelmes,

ir širdis jiems stiro iš baimės.

₂₇Tarsi girti jie svirduliavo ir svyravo,

suglumę nebežinodami ką daryti.

₂₈Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis ištraukė juos iš bėdų,

₂₉šėlstančią audrą nuramino,

ir jūros bangos buvo nutildytos.

₃₀Jie džiaugėsi nurimusia jūra,

ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.

₃₁Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai.

₃₂Teaukština jį tautos sueigoje,

tešlovina seniūnų taryboje.

₃₃Jis pavertė upes dykuma,

vandens šaltinius – išdžiūvusia žeme,

₃₄vešlų kraštą – druskingais pelkynais

dėl jo gyventojų nedorumo.

₃₅Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais,

išdžiūvusią žemę – srūvančiais šaltiniais.

₃₆Alkanus žmones ten apgyvendino,

ir jie pasistatė miestą.

₃₇Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus

ir nuėmė gausų derlių.

₃₈Jis laimino juos, ir jų labai daugėjo,

ir jų galvijų skaičiui jis neleido sumažėti.

₃₉Jie sumenko ir buvo pažeminti

per priespaudą, skurdą ir kančią.

₄₀Bet tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų

ir varo juos klajoti po neįžengiamą dykynę,

₄₁išgelbėjo beturčius iš skurdo

ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes.

₄₂Dorieji tai mato ir džiaugiasi,

o visų nedorėlių burnos užsičiaupia.

₄₃Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus,

ir mąstys apie VIEŠPATIES ištikimąją meilę.